​kartais rasi mane bėgiojančią basą pievose gėlių,

laumžirgių, bitučių ir drugių,,

supynusią realybės kasą iš sapnų ...

kartais – neriančią į vandenyno bangas,

žengiančią per nepažįstamas erdves ...

kitąsyk gal skaitysi mano kūrybos eilutes,

įkvėpsi ir iškvėpsi kartu, atrasi jose save ...

o kai kuriomis dienomis užtiksi

besisukančią salsos ritmu,

tarp garuojančių puodų, egzotiškų skonių ir kvapų ...
bus dienų gal pasigesi manęs, nes į tylą neriu...

o kartais bus dienų, kai susitiksime gyvai

pabendrauti širdimis ir pasmalsauti kartu :)

​

čia ir dabar

dėkinga esu:

​

 

basakoja vilija