mano pačios rinktos žemelėje palei laukinės upės pakrantes bei švarios pievos prieglobstyje; pačioje vasaros brandos viršūnėje, kai dilgėlės stiebiasi aukštai, o jų žiedynai tirštėja mažais, energijos pilnais grūdeliais. džiovintos lėtai ir tyliai, kad išsaugotų visą gyvybę, kurią gamta sudeda į sėklas - tą augalo širdies pulsą, jėgą.
dilgėlės sėklos - vienos stipriausių laukinės virtuvės ir žolininkystės sąjungininkių. senosios žolininkės sakydavo, kad „šitos mažos kibirkštys pažadina tą, kuris pavargo“. 
nuo seniausių laikų dilgėlė buvo vertinama ne tik dėl lapų ir šaknų - sėklos užėmė ypatingą vietą. viduramžiais jos buvo laikomos toniku „nuo išsekimo“ ir duodamos keliautojams, kariams, besiligojantiems. vikingai dilgėlių sėklas maišydavo į maistą, kad stiprėtų ištvermė, atsistatymas ir  sveikata. senovės europiečiai sėklass naudojo kaip priemonę stiprinti inkstus, kraują ir „ugnies“ energiją kūne.
dilgėlė visada buvo laikoma ribų, apsaugos ir gyvybinės jėgos augalu. sėklos simbolizuoja atsinaujinimą, vidinę stiprybę, asmeninės galios grąžinimą, gyvybinės energijos pabudinimą po nuovargio. ritualuose dilgėlių sėklos būdavo barstomos namų židinyje ar nešiojamos maišeliuose kaip apsaugos ir aiškios valios talismanas.