švarioje žemelėje pačios rinkta ir iš lėto džiovinta tamsiajame kambarėlyje tyloje.
tai viena iš vaistažolių, kurios mėgsta būti renkamos saulėtą dieną, o ne ryte kaip daugelis vaistažolių. kraujažolė iš tų augalų, kurie tarsi patys prisistato – stipri, aiški, archaiška. o jau tie balti nėriniuoti žiedynai... pradžioje skindavau į puokštes, kol ji nepradėjo šnabždėti savo gilesnių istorijų... kai kur žolininkės ją vadino „daktarėle“, būdavo pas kiekvieną šeimininkę namų "vaistinėlėje" - suvaldyti skausmą, kraują, susitiprinti širdį. kraujažolė nuo antikos laikų buvo vienas svarbiausių gydomųjų augalų. senovės graikai su ja gydė žaizdas. viduramžiais ji buvo vienas populiariausių vienuolynų žolynų augalų, naudojamas nuo karščiavimo, virškinimo, kraujo apytakos problemų ir moterų ciklo sutrikimų. liaudies tradicijoje kraujažolė laikyta apsauginiu ir aiškumo augalu. sakoma, kad ji padeda „sustatyti ribas“ - tiek energetines, tiek emocines, grąžina į centrą, sužadina vidinę tiesą. ritualuose naudota nuraminti širdį, apsaugoti kelionėse, sustiprinti intuiciją.