mano daiginta, švarioje žemelėje auginta, pačios rinkta ir iš lėto džiovinta tamsiajame kambarėlyje tyloje.
serentį naujai atradau gyvenant Balyje. širdį sužavėjo atradus jų laukus, pilnus krepšius žiedų vietiniuose turguose. tą ryškų, saulę nešantį augalą iškart pamilau. serenčiai (tagetės) kilę iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kur actekai juos laikė šventais žiedais, skirtas dievams, apsaugai nuo blogos energijos, ligų ir tamsių minčių. šie žiedai buvo naudojami ritualams, medicinai, maistui ir net kūno dažymui. europoje jie paplito kaip apsauginiai ir gydomieji augalai: jų ryškūs žiedai saugojo namus nuo ligų, o iš jų gaminti tepalai ir užpilai naudoti odai, žarnynui, akių sveikatai. hinduistų kultūroje serentis- šventės, tyrumo ir dieviškos šviesos simbolis, dažnai pinamas į girliandas ir naudojamas šventyklų ritualuose. sakyta: „ten, kur žydi serentis, ten šviesa stipresnė už šešėlį“. 
 
arbatos puodelyje  serentis švelniai šildo, ramina, valo vidų. palengvina virškinimą, atpalaiduoja skrandį, nuima emocinę įtampą ir leidžia kvėpuoti laisviau. tai žiedas, kurį gerdama jautiesi tarsi sėdėtum saulėje - ne akinančioje, o švelnioje, gydančioje. ji ne saldi, o paprasta ir tikra. ne visos serenčių rūšys yra valgomos. aš šiuo metu naudoju african marigold rūšį (𝑇𝑎𝑔𝑒𝑡𝑒𝑠 𝑒𝑟𝑒𝑐𝑡𝑎)
 
maiste jis naudojamas labai seniai kaip prieskonis pikantiškiems žuvies, mėsos patiekalams, sriubos ar salotoms gardinti. tinka desertų gamybai, naudoti į kepinius. pabarstyk ir iškart šviesiau ir smagiau:)